bindžikas

biñdžikas sm. (1), bindžìkas (2) susuktas skuduras su mazgu mušti (žaidžiant), žiužis: Neša žiužė biñdžiką, biñdžiką; kas nenori su juo gaut, tai tas turi greit keliaut (žaidžiant dainuojama) Gs. ║ šiaip įrankis mušti: Gausi, vaike, biñdžikų Ss. ║ prietaisas musėms mušti: Padirbkit bindžìką musiom mušt Ds.

◊ biñdžiką nèšti Gs žaisti tokį žaidimą (sustojus ratu, laikoma užpakaly rankos; vienas eina aplink nešdamas kokį nors mušamą daiktą, kurį įduoda kam nors, o tas vydamasis muša savo kaimyną, visi dainuoja): Einam biñdžiką nèšti Grš. Eime biñdžiką [nešti] Pžrl.